Ežiukai

įkyrus žadintuvo pypsėjimas (beje, pagal GreenDay - Jesus of Suburbia melodiją) 6.00, tingus ritimasis iš lovos ir mintys, kad nereikia niekur keltis.

chi chi . gal trečiadienį pagalvojau, kad visai norėčiau į Vilnių, tai ir atsidūriau ten šiandien.

autobusų stotis, keli riekaliukai ir jau lekiam greitkeliu. po to stotis, draugės veidas, nepailstantys pokalbiai ir taip gera širdyje. mūsų trijų pakrizenimai troleibuse (broliuką irgi kartu pasigriebiau), barakas, draugės kambarys, grindys ir žalia arbata su juodu šokoladu iš puodelio su žirafom, kurios turi vardus.

tada margaspalvė minia senamiestyje, gatvelės, suvenyrų pardavėjai, užsieniečiai, Katedros aikštė ir viskas tai kvepia rudeniu. myliu MIESTĄ rudenį...

užupis. maži sukrypę namiukai, o šalia naujoviškos pilys. ne, man tiek namiukai mielesni... nedidelės parduotuvėlės, galerijos. aš perku auskarus, tokius gražius gražius...

krintantys lapai, rudens saulės nutviekstas grindinys, šviežių bandelių kvapas ir mūsų aidintis juokas, kuriuo pripildėm Vilnių...

ai, tiesiog geras šeštadienis. o dabar eisiu atsipjauti tinginio, pasidarysiu arbatos ir lįsiu į šiltą lovą paskaityti .

maišosi man jau savaitės dienos. kažkaip kai susiplanuoji visą saavitę, tai ji pasidaro tokia trumputė... rytoj einu į Goštautos repeticiją, nors gerklę dar peršti, po to ketvirtaidienį "ilga diena" universitete, penktadienį gal kokia širdžiai miela veikla, šeštadienį mokslai, o sekmadienį - "Nusikaltimas ir bausmė" dramteatry. norėjau į šitą spektaklį, bet vis nepavykdavo nueit. o dabar jau bilietas guli stalčiuj .

o kai kurie žmonės mane stebina perdaug komplikuotu požiūriu į aplinką. ir jie net bando uždusinti mano kvailą optimizmą. ne, aš kol kas ar nesiruošiu su juo skirtis, todėl nė nebandykit, mielieji. bet žinau, kad vieną dieną aš susidursiu su kažkuo, kas susprogdins šį burbulą (skamba kaip horoskopas, ar ne ). o dabar reikia gyventi, skubėti ir mėgautis.

šiandien aš truputį pykstu ant savęs, nes skaitau knygą jau mėnesį, kurią galima perskaityt per keletą dienų, per mažai laiko skiriu mokslam ir į laborą einu beveik neskaičius, vis atidedu. o kai susikraus... bet vis žadu susiimti (vėl tas mano optimizmas, kad bus viskas ok).



ir dar - aš vis dar nemiegu, naktinėju... shame on me . na, labanakt visiem naktibaldukam .

kaip nesuvirškinti savęs pačios mintim? kaip sutaikyti protą ir širdį bekovojančius vienoj materijoj, kurios pavadinimas žmogus.

įmanoma? šiuo atveju aš šiek tiek abejoju. bet užsidedu optimizmo kaukę ir bandau pamatyt gražiąją gyvenimo pusę.

kas manęs laukia už tokias pastangas? dangus? nemanau... vieną dieną į mano gražųjį pasaulėlį prasiverš realybė (arba blogiau - ponas Pesimizmas ir nihilizmas), tada palušiu ir tikrai susiviškinsiu.

o kas džiugina? naujas skudurėlis spintoj, besišypsanti rudens saulė, nuoširdus pokalbis ar neišmoktas dalykas? gal...

o labiausiai džiugina žmogus šalia. tik nežinau, ar tokį turiu...

akys merkiasi beveik, nors neseniai susiverčiau puodą kavos. kažkodėl šiandien nenoriu užmigti. nes atsibudus jau bus kita diena, sekmadienis. galima sakyti, kad pasibaigęs savaitgalis. o norisi nors vieną dieną nuoširdžiai patingėti vienai su savim. bet ne - reikia daug darbų padaryt, reikia, reikia ir dar kartą reikia.

jau praėjo beveik mėnuo po nuo stovyklos, o dar nieko neapreiškiau čia. įspūdžių tiek daug... buvo gera, buvo smagu, buvo šaunu, nors buvo akimirkų, jog norėjosi krautis daiktus ir važiuot namo. bet tada stengdavausi negalvot. apie nieką, apie visus. vaikam turbūt buvau eilinė "mamytė", nebuvau ten super šauni ar dar kokia. eilinė, nelabai pasireiškus ar pasižymėjus juodadarbė... bet būti su vaikais patiko. bendravimas, kuris užknisdavo, jų zyzimas ir net neklausymas - patiko.

o vadovų komanfa irgi buvo šauni.nebuvo didelių konfliktų ar nesutarimų, intrigėlių (blogąjaq prasme) taip pat išvengėm ir viskas buvo puikiai. kažkaip netapom labai superiniais draugais ar dar kuo... tiesiog komanda, kuri stengėsi viską padaryti geriausiai. ir padarėm.

o viršaičiai... nuostabiausi žmogeliukai. viskas būtų buvę gerai, jei jie tyliai nebūtų pykęsi. viršaitis, Jonas Baltokas, džiugino gera organizacija, dainelėm ir puikiu bendravimu. o padėdėjėja ir šiaip nuostabus žmogelis, į kurį visada galima kreiptis pagalbos, paramos ir palaikymo.

kažkas tokio nerealaus gyventi stovyklos ritmu, pamiršti pasaulį už tvoros ir nesirūpinti nei kylančiom benzino kainom, nei seimo rietenom... kurti pasaką ir dovanoti dovanoti dovanoti bei gauti 100 kartų vertingesnes dovanas. klausytis dainų ir dainuoti, nors ir nemoki, klausytis kanklių virpinimo ir pasinerti į minkšą debesį, sulaukti apkabinimo ir pačiai apkabinti, apkamšyti prieš naktį savo vaikus ir atsibusti nuo gitaros skambesio.

o čia viskas apie Lietuvos Atgajos z2 pamainą.

atversta knyga priešais akis, besiliejančios raidės ir dar kai kas mano kvailoje galvoje.

kaip aš jaučiuosi? gal...

ne, jaučiuosi lyg beprotė įvilkta į tramdomuosius marškinius. noriu sakyti, o negaliu. noriu eiti, bet negaliu... norisi tik įsikniaubti į pagalvę ir užmerkti akis, atsiriboti nuo visko. ir taip visą savaitę, kai iš apsiverkusio dangaus išlįsdavo purvina rudeninė saulė. norisi nusikeiskti, bet tingiu...

"šį rytą gimiau ir prisnigo iš tavo akių..."

viduje draskosi abejonės ir vis veržiasi laukan keistas pyktis. ant savęs, ant vienatvės, ant mokslo. bet labiausiai ant savęs, kad esu tokia neveiksni tinginė, kad griaunu savo gyvenimą, kad esu be galo kvaila, kad viską palieku paskutinei minutei.

bet neverta savęs plakti, nes padeti man jau niekas nebegali.